O šiaip man šiandien žiauriai skauda skrandį. Tarsi jame kas nors metalinėmis knopkėmis priseginėtų skelbimus dėl netinkamo elgesio. Beje, gūglas pati nuostabiausia priemonė diagnozuoti ligai. Va, aš nutariau, kad man bus gastritas ir neseniai viriau šleikščią košę, primenančią iš miltų verdamus klijus. Gydymasis gali užtrukti mėnesį. Labai gerai: nebereikia eiti į polikliniką ir ryt tokią lemputę, kuria pasišviesdami gydytojai nardo po tamsius it žiurkių tunelis pacientų organus.

Nors čia nieko, va, viena mano draugė per gūglą diagnozavo sau lūpų vėžį (nes mėgo cigaretes ir ant rausvo lūpų paviršiaus atsirado neaiški dėmė). Vėliau visgi nuėjo į polikliniką, kadangi reikėjo vaistų ir šiaip tolesnių žinių suteikimo. Aišku, gydytoja ją aprėkė ir apkaltino diletantiškumu. Pasiputojusi išrašė kažkokį vazeliną ir liepė eit ir nenervint: laukiamąjame pilna apžiūros vertesnių ligonių. Nežinau, ar tuo vazelinu ji tepėsi, bet dėmės išnyko.
Prisiminiau vieną filmą, atrodo "Pono Lazaresku" mirtis. Ten žmogui taip pat labai skauda skrandį, tik jis girtas, senas ir niekam nerūpi. Vėliau nardo biurokratijos supančiotose ligoninėse, lydimas savosios Beatričės - greitukės slaugytojos. Aišku, dangaus gabalas taip ir nepasirodo: paskutinėje scenoje jau merdinčiam jam nuskutami galvos plaukai.
Ak, nenoriu eiti į polikliniką, nes tiems daktarams aš irgi nerūpiu.