Tas skrandis vis dar išlepęs seras, kurį tenkina skaidrios arbatėlės ir konfliktai su svetimkūniais. Vakar mane ištiko gastritinis priepuolis ir teko sėdėti susirietus gedo prospekte belaukiant taxi, nes kažkodėl nebepajudėjau. Ryt būtinai reikia nueit į spektaklio repeticiją ir išsisukt nuo lempos ryjimo.
O dabar pavartysiu paveikslėlius su damačkomis ir galbūt skaitysiu eilėraštukus, iš kurių vėliau parašysiu draugišką ir minkštą kaip marcipanai kritiką (nes bijau tos poetės).

O čia keletas nuotraukų, nudzimbintų iš menduobes tinklapio. Matyt, buvo gražios, jei išsisaugojau šitame ne savo pc.

Alec Soth                                  

 Gilbert Garcin

Peter Pauper

Ellen von Unwerth

Anne Celine Jaeger

O šiaip man šiandien žiauriai skauda skrandį. Tarsi jame kas nors metalinėmis knopkėmis priseginėtų skelbimus dėl netinkamo elgesio. Beje, gūglas pati nuostabiausia priemonė diagnozuoti ligai. Va, aš nutariau, kad man bus gastritas ir neseniai viriau šleikščią košę, primenančią iš miltų verdamus klijus. Gydymasis gali užtrukti mėnesį. Labai gerai: nebereikia eiti į polikliniką ir ryt tokią lemputę, kuria pasišviesdami gydytojai nardo po tamsius it žiurkių tunelis pacientų organus.

Nors čia nieko, va, viena mano draugė per gūglą diagnozavo sau lūpų vėžį (nes mėgo cigaretes ir ant rausvo lūpų paviršiaus atsirado neaiški dėmė). Vėliau visgi nuėjo į polikliniką, kadangi reikėjo vaistų ir šiaip tolesnių žinių suteikimo. Aišku, gydytoja ją aprėkė ir apkaltino diletantiškumu. Pasiputojusi išrašė kažkokį vazeliną ir liepė eit ir nenervint: laukiamąjame pilna apžiūros vertesnių ligonių. Nežinau, ar tuo vazelinu ji tepėsi, bet dėmės išnyko.
Prisiminiau vieną filmą, atrodo "Pono Lazaresku" mirtis. Ten žmogui taip pat labai skauda skrandį, tik jis girtas, senas ir niekam nerūpi. Vėliau nardo biurokratijos supančiotose ligoninėse, lydimas savosios Beatričės - greitukės slaugytojos. Aišku, dangaus gabalas taip ir nepasirodo: paskutinėje scenoje jau merdinčiam jam nuskutami galvos plaukai.
Ak, nenoriu eiti į polikliniką, nes tiems daktarams aš irgi nerūpiu.

Tai, ką pamatėme per vieną pasivaikščiojimą Molėtuose.
(skelbimai buvo ant to paties stulpo tik iš skirtingų pusių).

Šiandien su kursioke gėrėme kavą ir užsikalbėjome apie išsigimėlius (kažkoks aštrus kaip ašaka žodis, kurio konotacija mano atžvilgiu visiškai teigiama). Viskas prasidėjo nuo to, kad pasižiūrėjau trisdešimt antrųjų filmą "Freaks", kuriame vaidina tuntas tikrų išsigimėlių, tad juosta man pasirodė įdomiausia žiūrint iš dokumentinės pusės. Po filmo pasidomėjau išskirtiniais žmonėmis plačiau (ne tik aktoriais):

 Harry Earles

Vokiečių kilmės aktorius, priklausęs iš neūžaugų sukurtai grupei "Dolls family", pasirodydavęs cirke, vėliau patekęs į Holivudą. Atliko pagr. vaidmenį klasikiniame Browningo filme "Freaks" (Harrio sesutė iš tos pačios "Dolls family" vaidino jo pavydžią merginą), taip pat pasirodė "Ozo šalies burtininke". Mirė sulaukęs 83.

Johnny Eck

Per gimdymą išvydusi Johnny pribuvėja pradėjo rėkti, kad gimė sulaužyta lėlė, mat Johnnio brolis dvynys buvo visiškai normalus, o antrasis brolis tarsi perpjautas pusiau. J. greitai išmoko vaikščioti rankomis ir ėmė aktyviai veikti. Buvo ne tik aktorius, bet ir fotografas, iliuzionistas, tapytojas, verslininkas, plaukikas, bėgikas, gimnastas, gyvūnų dresuotojas, traukinių konduktorius, lenktynininkas, orkestro dirigentas...

Keistieji sutuoktiniai - moteris beždžionė ir vyras aligatorius

                    

 

plačiau http://www.sideshowworld.com/BL-History-Alligatorman-Monkeygirl.html

"Actekų vaikai"

 Schlitzie (iš "Freaks")

Kai buvau namuose, dar pamačiau drugelio lavonėlį, kuriuo tėvas papuošė vonios stiklalentę. Kažkodėl trumpam nudžiugau, mat pamenu, kaip vasarą jis kabojo įstrigęs balkono kampo voratinklyje. O rudeniop buvo imtas nuraškytas ir priderintas prie medinio katino. Ir dar prisiminiau Nabokovą, kuris kolekcionavo drugelius. Tikriausiai jie dažniausiai minimi vabzdžiai literatūroje.

Tingusis savaitgalis tebesitęsia ir pats maloniausias užsiėmimas dabar sėdėti pasiramsčius į pagalvėles ir galonais maukti imbierinę arbatą. Tikriausiai dėl to ir susigalvojau užvesti šitą blog'ą. Niekad nemokėjau rašyti tokio tipo užrašų, bet gal reikėtų nuo kažko pradėti :)

Taigi ką aš nuveikiau per šias dienas?

Penktadienis.

Atsikėliau labai labai anksti ir iškart įsikniaubiau į knygutes, mat turėjau ruoštis seminarui apie ekspresionistines noveles. Tada kažkodėl užsigalvojau apie aklus žmones, mat mano miegamajame naktį būna visiškai tamsu ir leidau sau minutę kitą paeksperimentuoti. Pasirodo, kad tikrai: aklinoje tamsoje išeina miegoti atsimerkus! O paskui atsibudau nuo skambučio. Skambino A. ir kvietė pasimalt po miestą. Greitai susiruošiau, nors man tikrai labai nemalonu, kad vis pramiegu paskaitas. Na, ekspresionistams teks palaukti kitos savaitės.

Ai, ir penktadienį pagaliau paskanavau AJ saldainių. Buvau paskaičiusi Miesto IQ apie super duper šokolado ekspertą, kuris gamina visaip iščiustytus saldainius. Tiesiog žmogus - saldainis. Bet nieko tokio nepakartojamai stebuklingo. Kokybiškas šokoladas už didelę kainą. Bet svetainė jų gaži: http://www.ajsokoladas.lt/index.php?page_id=8

Šeštadienis.

Buvau Kaune pas tėtį. Juokinga tai, kad jis ir vėl užverstas gėlėmis. Tėvas nemėgsta naminių augalų, niekada nelaisto ir dažniausiai sudeda gėles rūsyje, kad nesipainiotų. Jo vietoje, pasakyčiau apie tai draugams.

(čia tos, dar neištremtos iš kambario)

O man patinka gėlės. Dažniausiai ant kokio nors skuduro ar daikto. Kaune nusipirkau auskarus iš vieno berniuko, minkančio modiliną, ir užėjau savo į savo numylėtą blusyną, kur radau piniginę už 1lt (visada ten apsilankau, kai grįžtu namo)

Vakare aš jaučiausi kaip sudaužytas kiaušinis ir atguliau į lovą su Almodovaru. Pažiūrėjau: La Mala Educacion, Hable Con Ella ir Todo sobre mi madre. Beje, neblogas straipsnis apie jį čia: http://www.straipsniai.lt/Kino_kritika/puslapis/12073

Pirmadienis.

Nenuėjau nei į paskaitas, nei į spektaklio repeticiją. Bet grįžau į Vilnių. O naktį netgi sugebėjau sudalyvauti mini fotosesijoje. Ha, kokia aš išglamūrinta -

O šiandien jau antradienis ir nuveikiau tik tą, kad pradėjau rašyti šitą neaišku apie ką būsiantį blogą ir nusivilkau iki Kauno gatvės galo. Ir vėl buvau viena tarp krūvos vyru, mat užsukau į elektronikos dalių parduotuvę, pardavėjas pasitaikė mielas ir neteko raudonuot, kad nieko nesuprantu apie laidus ir įkroviklius/pakroviklius. Namie kambariokės verda spagečius, lyja į langus ir taip visai gera, nors ryt jau reikės pabust iš šito pusiau sergančios naminės dvaselės kokono.