Visą savaitę buvau konservuotas šprotas. Nesuvokiu, kodėl esu tokia gabi sirgti taip ilgai ir įvairiomis ligomis. Už tai dabar (ačiū tamstoms stipriems antibiotikams) jaučiuos pilna energijos ir noro nuveikti šį bei tą.

Dar vakar užmačiau, kad vienos pažįstamos (taip, dvi liaunos ir jaunos mergaitės) išmaišė Indiją, o prieš tai Afriką (mačiau nuotraukas su čiabuviais). Aš irgi labai noriu kaip nors drąsiai keliauti. Vasarą, kai tranzavome po Lenkiją, porą kartų rimtai bijojau. Vieną kartą, kai vaikščiojome po Poznanės senamiestį, ir mane apėmė žiauri mirties baimė, o einant per perėją, kažkoks šuo įdėmiai pasižiūrėjo į akis (gali būti, kad baimė atėjo pavėluotai dėl to, kad prieš tai naktį atsibeldėme į žinomiausią lenkų skvotą ir gulint ant dviaukštės lovos jaučiausi nejaukiai, mat po kambarį šmižinėjo kiek įgėrę mūsų draugai, su kuriais susipažinome prie laužo, ir kvietė daryti pažinties pratęsimą intymiau. Po to mus pasiliko saugoti didelis ir draugiškas pankų narsuolis, kurio vardo nebeprisimenu). Antrą sykį bijojau, kai susitranzavome vilkiką ir dviese su Aira sėdėjome rūkalais pritvindytoje kajutėje, o vairuotojas mokėjo tik lenkiškai, turėjo šlėktos ūsus bei didelį randą ant skruosto. Daug kosėjo ir keikėsi. Bet viskas baigėsi gerai. Juk beveik visada baigiasi. O ta baimė, dar neišsiskleidusi iki galo, atskiesta įdomumo ir stebėjimosi procentukais, labai skani, kai prisimeni ją iš naujo. Pakeliavus kurį laiką galima praleisti tiesiog gromuliuojant. Kaip kalnų alpių karvėms šieną. (visur tos Milka šokolado reklamos. Nervina).

Mano artimiausi planai - Švedija ir Italija. Bilietus pirmyn ir atgal jau turiu, tik dar reikėtų viso kito.